Močiutės šeimoje

Močiutės ne kas dieną

Kepė pyragus, –

Mielės – tik šventėms,

Užteko blynų pusryčiams

Ir galima gyventi…

Močiutė globodavo vaikaičius,

Kai tėvai – darbe,

Išėję pievų nušienauti,

Surišti rugių pėdą,

Sėti, užakėti,

Bulvių kasti…

Močiutė visų laukia,

Pažiūrėdama pro langą,

O puode jau garuoja

Užbaltinta sriuba

Net ir tada,

Kai snaigės krenta…

Močiutė karpo vystyklus

Iš senos drobės,

Skalbia ir vėl verpia,

Glosto vaikaičių galvas

Kaip švelnius linus,

Be pašukų, aštrių spyglių,

Nušluosto ašarą

Savo išaustu rankšluosčiu…

Močiutė lydi akimis,

Kai į mokyklą jos vaikaičiai eina,

Sutinka ir prie durų grįžtančius,

Drauge dainuoja

Seną dainą…

Kas gali būt gražesnio,

Kai močiutė susapnuoja

Savo močiutes, –

Iš jų viskas pareina.