Paminklas

Surandami sušaudyti

Ir užkasti slaptai

Lietuvos vyrų palaikai

Ir šiandien jie gyvi,

Iš požemių vis auga...

Oi, kiek tokių nežinomų kapų

Be jokio ženklo,

Medinio kryželio,

Kas trėmė, šaudė, tyli,

Jų niekas dar nenuteisė,

Gal tik nešiojasi lig šiolei

Savo baimę.

Ar jie žiūrėjo

Naktimis į dangų,

Kai užrištomis akimis

Kitus nuvarė prie duobės,

Tiesiog šūvius paleido,

Nes budelio akis

Neturi sąžinės,

Lašelio kraujo.

Dar kils ir kils nekaltų palaikai,

O gėlės ir vainikai

Guls prie šio paminklo,

Kad nepamirštume istorijos ilgai,

Malda tik juos prikels,

Palaimins.

To gali nesuprasti

Tiktai ta šalis,

Kurios nepalietė karai,

Nebuvo svetimų vergais, –

 Tokių  – vos kelios,

Vienetai.