Kelionės

Mano vyras labai mėgo keliauti. Povestuvinė kelionė buvo į Krymą traukiniu, visomis įmanomomis tais laikais priemonėmis. Kiek turėjome atostoginių, tiek ir išleidome. Nepirkau net vestuvinės suknelės: visi savi, visi mato mus tokius, kokie esame. Nesigailiu dėl paprastų sportinių batelių, kurios sunešiojau per vieną mėnesį ir išmečiau, bet iki šiol galvoje – matyti vaizdai, rožių sodas, Alupka, Alušta, Evpatorijos smėlio pliažas, medūzos Juodosios jūros bangose, vynų fabrike degustacijos valanda…Pirmą kartą gyvenime išėjus akyse dvejinosi ir medžiai svyravo, be vėjo.

Teko nakvoti privačiai pas žmones, kambarys buvo padalintas net į keturis miegamuosius, atskirtas tik paklodėmis – jokių patogumų. Nusiprausdavome jūroje.

Akyse – Odesos miestas ir krantinė, Svistapolio muziejaus muliažai, - viskas tada atrodė didinga ir pakylėta, kaip ir jūros bangos, nežinia, iš kur vėjo pašiauštos. Gražuolis Kijevas ir kiti pakeliui matyti Ukrainos miesteliai...Norėčiau sugrįžti, bet neįmečiau į fontanus pinigėlio, gaila...Grįžome per Minską, kuris tada atrodė nykiai.

Pasiryžome apkeliauti visas tuometines TSRS respublikas, nes nereikėjo leidimų, nebuvo jokių vizų ir apribojimų.

Po metų – vėl kuprinės ant pečių, maža palapinė dviems, atostoginių, manėme, užteks traukinių ir autobusų bilietams. Jeigu ne choleros epidemija Rytų šalyse, būtume suspėję ir rugsėjo pirmąją sugrįžti. Sakartvele,Tbilisio viešbutyje, užlaikė karantine net dvi savaites.

Prasidėjo kelionė per Maskvą : muziejai, Maskvos teatras, nors Maskvoje ne kartą būta ir anksčiau, ir vėliau. Nuostabą kėlė keliautojai, kurie vilkėjo tais pačiais kelionės rūbais, moterys, net kambarinėmis šlepetėmis apsiavusios. Turbūt taip nutrynė kojas, kad ir basos ateitų.

Ne kas naktį gaudavome viešbučiuose vietą, nes iš anksto tada niekas neužsakinėjo, o ir tikslaus maršruto neturėjome, kuris pirma traukinys atriedėjo, į tą ir sėdome, kad tik daugiau pamatytume. Tū tū – į Kazachstaną, Uzbekistaną, Tadžikiją, Azerbaidžaną, Armėniją, Sakartvelą…

Didžiausią įspūdį paliko kelionė traukiniu per dykumas, Keltu per Kaspijos jūrą, nakvynė prie Kuro upės.

Žinoma, Samarkandas, Buchara, kur pirmoji pasaulyje observatorija, skrydis malūnsparniu į Kuliabą, o atgal – krovininiu sunkvežimio per karščius kalnų tarpekliais. Mašiną aušindavo krintančių nuo kalnų upelių srove, o kaip mano oda atlaikė, negalėčiau ir dabar paaiškinti.

Ypatingas potyris buvo apsilankius mečetėse, ten moterų nebuvo, bet man paklojo kilimėlį ir nuoširdžiai su visais meldžiausi už to krašto žmones. Kai dabar sutinku musulmonus, reiškiu gilią pagarbą jų tikėjimui. Atrodo, kad laikas ties kažkokia riba sustojęs.

Prisimenu ir medvilnių akimis neaprėpiamas plantacijas, dirbtinius kanalus, o mieste – arikus, net be vandens nė musės neišgyventų. O žmonės manosi ir kitaip: prekiauja arbūzais – kalnai tiesiog gatvėje, čia pat diria ir kepa aviną, krosnelės įkaitintose sienose lipdo paplotėlius, geria stiprią arbatą, valgo ir parduodamas daržoves. Kol neparduoda, negrįžta į namus savaitėmis.

Moterys prižiūri vaikus, renka užsilikusią medvilnę, kukurūzų burbuoles nuo kombaino. Rūbai jų – ilgos spalvotos kelnės, šilko chalatai per karščius ir atšalus, stangriai surištos skarelės. Kai fotografuodavau, visada užsidengdavo veidus, nors paskui nuoširdžiai šypsodavosi, dėkodavo.

Visai nesistebiu, kai tų šalių vyrai stebisi per tiesioginį video pamatę mano veidą ir žilaplaukę moterį. kuri į juos žiūri nesidrovėdama ir tiesiai į akis...

Jiems laikas sustojęs ties Viduramžiais.

Ona Baliukienė