Pamažu

Leisk upeliui tekėti

Pamažu, srovele,

Jam taip gera iš lėto,

Išdidus visada…

Leisk upeliui tekėti

Prigimtine vaga,

Nors užšąla lig dugno,

Kai užklumpa žiema.

Leisk upeliui tekėti, –

Tokia dievo valia,

Jam nė motais ir vėtros

Nei naktis, nei diena.

Leisk upeliui tekėti

Įprastine vaga,

Prasigrauš, jei reikėtų

Kitą krantą atrast.

Leisk upeliui tekėti

Ir nebark nuo mažens

Kad jis kiauras, kaip rėtis,

Niekas jo neišsems.

Leisk upeliui tekėti

Per lankas ir šaknis,

Nors jis siauras ir menkas,

Dydį medį nuvers.

Leisk upeliui tekėti

Akmeningu dugnu,

Nušlifuos ir nugludins

Akmenėlių kampus.

Leisk upeliui tekėti

Bet kokiu laiku,

Žemė jam pažadėjusi

Likti tyru vaiku.

Leisk upeliui tekėti,

Išsiliet per kraštus,

Kitaip meilės ir saulės

Niekada nepajus.

Leisk upeliui tekėti,

Kol į upę nuguls,

Du krantai – vienas tiltas

Kažkada jus sujungs pamažu...