Su medžiais pasikalbėjau

Medis pats nulūžta,

Kitą laužia vėjas,

Trečias išsilaiko

Žemės atsirėmęs.

Nejaugi vienodai

Medžiui suskaudėjo,

Kada kirvis lietė

Ir šakas genėjo?

Visos šakos gyvos,

Medžiui reikalingos,

Jose ir gyvybė,

Net ir motinėlė

Vaikelių neskirstė,

Dešimt pirštų vystė,

Tiek pat prižiūrėjo,

Vieną pirštą laužė,

O visiems skaudėjo.

Medžio rankos – tvirtos,

Kelia jas į viršų,

Vasarą žaliuoja,

O žiemą apmiršta.

Toks pat yra skausmas,

Kurias kirviu geni

Ir kurios nuvirsta.