Nuo Kalėdų iki kitų Kalėdų

Kažkada buvome vaikai,

Savotiškai patiklūs,

Tikėjome tėvais,

Kalėda baltu,

Kuris pasuka laiko rodykles,

Dvyliktosios laukėme,

Labiausiai – dovanų,

Laiškų, ranka rašytų,

Juos perskaitė mama

Prie šilto židinio…

Kažkada buvome paaugliai,

Savotiškai padykę,

Į sniego gniūžtę

Papuldavo akmuo,

Pataikęs į kaimyno langą

Jį skardiai dauždavo,

Nebūdavo, nerasdavo kaltų, –

Visus išpildavo raudonis,

Neišpasakotas sykį…

Visi buvome jauni,

Pamiršome, kas buvo tėvų prisakyta,

Mylėjome ir šėlome,

Saliutus leidome,

Jausmus sprogdinome,

Kai kam nudegdavo ranka,

Kitiems ir širdys…

Visi bus ir seni,

Narstys paeiliui gyvenimo

Vienodai spindinčius tarpsnius,

Tarytum rožinius rožančiaus,

Kol vieną dieną atsiskleis,

Kaip gera buvo,

Nuostabu lig šiol gyventi...

Visus priglaus dangus, –

Žemė – bedantė.