Užuojauta

Užuojauta Laptevų tremtiniui,

Svotui Mindaugui Striškai,

dėl artimųjų mirties

Tarsi iš po šarmotų

Kiemo medžių

Žiūriu į giminės medžius,

Kaip nauji auga,

Kokius turi genus,

Kaip atmintį jie saugo…

Kalbėk ir pasakok,

Kokie buvo tada laikai,

Kur gimėme ir augome,

Nebuvo juk pasirinkimo,

Išduodavo kaimynas,

Nepasitikėjo draugas,

Trėmė be apklausos,

Motinas gyvuliniuose vagonuose

Be jokios kaltės

Vežė…

Išeina vis po vieną giminės,

Kraujo broliai į padangę,

Tegu palieka sąsiuviniai –

Autentiška rašysena,

Kaip testamentas.