Poezijos kalba

Poezija – jausmų verpetai,

Kaskart kitaip nušvintantys,

Kai saulės apšviesti,

Sūkuriuoja,

Kad ir pro miglą...

Kalbuosi su jumis

Taip atvirai, –

Kieme man pritaria net rūtos,

Ilgai žaliuojančios, –

Krenta rasos,

Lietaus lašai

Nuo kadagių, pušų, eglučių spyglio –

Tokia harmonijos vėsa

Rytais vis prikelia,

Nakčiai užmigdo...

Poezijos niekas nemoko,

Ji – iš prigimties,

Kaip paukščiui giesmė,

Džiaugsmo verpetuose paskendusi,

O besiklausant jos
Pravirkdo.