Žemės ir dangaus turtai

Ko man nereikia,

Išmetu iš spintų,

Man padovanoja išmestus,

Kažką iš to padovanoju,

Randu pakelėje ir išmetu,

Tartum pernykštį sniegą…

Seniau nieko nemėtė,

Persiūdavo ir dėvėjo

Iš tėvo stalčių,

Kraičių motinos,

Perrišdavo kaspinais

Ir vėl padėdavo…

Niekas nemėtė duonos,

Surenku dabar plutas,

Nešu zylėms ir sniegenoms,

Pilu ir po egle,

Kad lestų žvirbliai,

Kaulą – varnai,

Nesipeša, nusineša,

Verkiu žiūrėdama…

Surinkime nuo žemės viską,

Ką ji davė žiemai,

Padėkokime ir dangui,

Nors ta žiema – šalta,

Bet baltas baltas sniegas,

Kaip motinos skarelė,

Lino vieno.