Vidurnakčio pamąstymai

Kiek sykių žemė

Keitė savo veidą,

Jos kloduose – kreida,

Molis ir akmuo,

Ant jos mirties antkapio

Pastatėme namus...

Pasėjo vandenynas

Sėklas išsigandęs,

Kad ir vanduo pražus.

Paukštis dar mena dinozaurą,

Deda smėlyje kiaušinius

Ilgai gyvenantis vėžlys,

Sausumoje maisto nesuradęs

Vėl neria į vandenis

Sūrius...

Kas mes?

Viena ląstelė

Visatos apsupty,

Trumpiau gyvename

Už varną ir už vėžlį,

O manome,

Kad esam amžini...