Sutrumpintas laike pasaulis

Žmogus, kaip ir kiekvienas,

Gimęs gyvas,

Yra darnus, bet laikinas

Laikrodžio mechanizmas,

Užvedė iš vidaus

Ir jau eini,

Nori ar nenori,

Negali sustot savaime,

Esi savimi.

Kol rodyklės sukasi,

Turi skambėti,

Skelbt apie save

Einantiems gatve,

Sustojusiems prie durų,

Pasibeldusiems nakčia…

Žmogus – ne vilkas girioje,

Ir tas pauosto orą,

Nujaučia porą,

Išsikasa sau olą,

Patalą vaikams pakloja,

Saugo savo guolį,

Kaip ir mes – trobą…

Žmogus numato ateitį

Metams keleriems,

Kaip kovarniai buriuojasi,

Kur medžiai dideli,

Kad niekas neišplėštų jų lizdų,

Perspėja apie orą

Dešimtims dienų,

Po vieną budi šalia jų…

Žmogus palūžta moraliai,

Kai nėra medžių,

Nukrenta lizdai,

Negirdi vilko,

Staugiančio miško aidais,

Nutyla muzika ir širdyje,

Jei nebegali pagelbėti

Vienas kitam,

Netgi savo vaikams.