Susikuri
sau vietą,
Tarsi
paukštis lizdą,
Papuoši
per šventes,
Manai,
sukūręs laimę
Sau
ir net vaikams.
Vaikai
užauga ir pasistato
Savo
– kitą namą,
Nesutelpa
mūsų manta,
Išsidalina
rankšluosčius,
Paklodes
tempia į save…
Daug
lieka šlamšto,
Kurio
nereikia man,
O tuo
labiau – vaikams.
Tada
ir gimsta žodžiai,
Atrodytų,
nešvankūs,
Bet
prisireikia jų kas dieną,
Kol
žmonija gyvens.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą