Kalėda

Nebuvo laiko būt ilgai vaikais,

Kai šovinių palovėse pakako,

O medžio šakos buvo šautuvai,

Kariavo brolis su patrankomis…

Dabar – taika,

Pakabinau ir žaisliukus,

Vieni sudūžta,

Nuperku, paantrinu,

Sužiba akys ir vaikaičių,

Visiems visko jau užtektinai,

Dangus pažėrė snaigių,

Geros dainos tik reikia…

„ Kam tavo, vilkeli, auselės stačios,

Kalėda?

Pas karalių buvau,

Vis karaliaus klausiau,

Kalėda’’…