Jauni,
kaip liekni medžiai,
Bet
jau randais pažymėti,
Su
nukirstais kamienais,
Šaknys
– žemėje giliai,
Negimę
jų vaikai
Ir
lūpos nebučiuotos
Šiltais
ir tyliais vakarais...
Jaunos
ir gražios našlės
Su
dar mažais vaikais, –
Ant
rankų juodas kaspinas,
O
širdyje – skriauda,
Kurios
neištaisys jau mūsų amžius,
Niekas
tėvo nepakeis...
Neužpilti
smėliu,
Nepažymėti
kryžiumi kapai,
Jaunystę
palydėjusių
Per
neteisėtą karą,
Pražilusios
dar jaunos motinos,
Laikančios
tik savo sūnų nuotraukas
Ir
laukiančios jau amžinai...
Už
lango girdisi melodija,
Nespėjusių
pašokti
Paskutinio
tango,
Visi
– tokie jauni,
Galėję
būti laimingiausiais
Žemėje
tėvais...
Kodėl
toks mėlynas
Ir kruvinas dangus aukštai?
Kada
ir kas visas kulkas nuteis?
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą