Mano
gimtinė – tvenkiniai
Prie
pirties linmarka
Ir
kibirai apvirtę,
Kur
semia vandenį ir arklius girdo.
Panardo
žąsys, antys,
Baltos
gulbės atskrenda dažnai,
Draugauja
jų visų vaikai
Ir
kalbasi – sunku atskirti...
Audimų
raštuose seniai
Kiekvienas
nyties siūlu surištas,
Vis
savo balsu girgsi...
Vanduo
– gyvenimo srovė, –
Ir
ašara iš jo, ir vynas sirpsta,
Kaip
antaniniai obuoliai
Ant
klėties baigia nokti,
Kvapą
aplink skleisti.
Iš
čia – visi vaizdai,
Kaip
gintaro karoliai,
Vakarėjant
saulės spinduliai...
Kai
bus ruduo, lengva bus pakilti
Ir
paskutinį kartą
Žemę
apkabinti.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą