Mėnulio pilnatis

Tu šiąnakt – taip arti,

Tiesiog – ranka pasiekiamas,

Kvėpavimas – lyg vasaros

Ar lapo, krentančio – rudens,

Prisilietimai – vėjo dvelksmas,

Gaivališkas ir paliestas

Pirmos šalnos,

Artėjančios žiemos akis...

Pažvelk,

Taip teka naktys –

Mūsų mėnesiena,

Kai nemiga užslenka

Iš paties dangaus;

Pernakt – šviesu šviesu

Ir akys žiūri,

Kada nesimiega,

Dangaus – tik vienas langas,

Jame – mėnulio pilnatis –

Tai pasaka sena,

Kuri, daug sykių sekama,

Bet atminty palieka

Mūsų gyvenimo pradžia

Ir amžiaus patirtis, –

Pradžia ir pabaiga,

Vis ta pati –

Didžiulė nakties paslaptis...

Ona Baliukienė