Vakaro praregėjimai

Jau daugel metų

Moterų nebeperka,

Nes jų nebe parduoda,

Žmogus – ne auksas,

Jo vertė – kita;

Gyvenimas tik vieną kartą duotas,

Kai gimsta meilė širdyje,

Nors ir be pinigų,

Kurie vis keičiasi

Ir virsta popieriaus skiaute...

Vaikai – nuo mylimo žmogaus,

Kuris iš dievo duotas

Su priesaika tvirta,

Yra kur kas daugiau,

Negu pasaulio turtai

Ir tik dangus tegali

Mus išskirti, bet neišvaduoti

Nuo pareigos, paženklintos garbe...

Kas po žeme ,– net saulė neprikels,

Bet lieka pats brangiausias –

Dviejų žmonių laimė,

Kad buvome drauge.