Kiekvienas
medis turi savo raštą,
Kiekvienas
lapas – tai raidės ir ženklai,
Kad
juos atskirtų paukščiai,
Uogas
rudenėjant lestų,
Pavasarį
prikeltų giesmėmis,
O ant
šakų – lizdai...
Kai
stoviu po medžiu,
Matau,
kaip jo viršūnė
Danguje
paskęsta
Ir
debesėliai leidžiasi žemai,
O
vakarėjant diena gęsta,
Tarsi
pasislepia po šaknimis
Dienos
aidai.
Kai
vasaros versmė išsenka,
Naktis
užklumpa nelauktai,
Pro
krentančius lapus
Šmėžuoja
žvaigždžių sūkuriai,
Iš
jų nupinsiu žėrintį vainiką,
Kad
niekad žodis neužgestų,
Linkiu
ir medžiui,
Kad
žiema šerkšnu jį papuoštų
Ir
būtume panašūs...
Ar
matai?
Gyvenimas
– tėkmė
Ir
nuolatiniai sielos virpesiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą