Bėga metai

Bėga metai – oi, ne,

Ne pro šalį, –

Kiekvieni vis paliečia pirštu

Ir po vieną kaktoje raukšlelę

Tarsi įkerta ženklu giliu...

Taip skaičiuojamos rievės,

Kai nukerta medį,

Pasižiūri, kiek ten auglių,

Kai jis virsdamas tąkart nulaužė

Ir savų, svetimų...

Nenorėjo jis – oi, nenorėjo

Būti nukirstas šiandien,

Dar prie savo vaikų.

Bėga metai – oi, bėga

Ir srauniu upeliu,

Kur baltosios gulbės

Rudenį plaukia

Pasislėpti nuo šalčių piktų

Ir meta pakeliui plunksnas,

Kad surastų kelius atgalios...

Bėga metai, kas grįžta,

Oi, verta dėkoti, –

Gamtos dovana – su kaupu.