Paskutiniai vasaros aidai

Išsivadino baltieji gandrai

Iš aukšto lizdo vaikučius,

Jau suka ratą danguje.

Matai,

Kaip lygiai sklando,

Senos sodybos medis,

Atsuktas į langus,

Pasiliko tuščias,

Sode skendi,

Kaip ir tu, benamis...

Į tolimus kraštus – vingrūs keliai, –

Išsiskiria, susimezga,

Lyg debesėlių balti kaspinai,

Iš aukštai plunksnos

Pasiūbuoja, krenta...

Girdi,

Prie ežero jau klykia

Pilkos gervės,

Pakils ir jų pulkai,

Nutūps tik prie upelių atsigerti –

Tai paskutiniai vasaros aidai,

Ruduo nuo miško

Tyliai brenda,

Kai paukščiai skrenda...

Oi, kur tu išskridai,

Kad mano akys

Jau tavęs senokai nesuranda?

Ona Baliukienė

Elpensoj Lasta somera eĥaro Kreskigis blankaj cikonioj Sur sia nesto la birdetojn, Jam ili flugas ĉiele. Rigardu, Kiel ili fluge glitas, Arbo en bien’ malnova, Turnita al fenestroj, Restis senfrukta, En la ĝardeno solestas Kiel vi, senhejmulo… Al malproksimo kuranta vojaro Disiras, kuniras, Kvazaŭ blankaj rubandoj de nuboj Desupre la plumoj Ondetas kaj falas… Ekaŭdu, Apud lago jam klakas Griza gruaro, Ĝi tuje amase ekflugos, Nur haltos ĉe riveret’ por trinki – Jen lasta somera eĥaro, Aŭtuno vadas De l’bosko silente, Kiel flugas la birdoj… Ho, kien forflugis vi, Ke miaj okuloj Jam delonge ne trovas vin? Ona Baliukienė (Tradukis Gediminas Degėsys)

Išversta į esperanto kalbą.

Dėkoju vertėjui Gediminui Degėsiui