Ir pasaką prikelkime...

Kad išsipildytų ryto sapnai, –

Jie tokie ryškūs,

Kol saulėje nublanksta,

Kad prisikeltų pasaka

Ir peržengtų per slenkstį,

Nors ir po juo rusena

Žarijų duobė,

O slibinų – devynios galvos,

Reikia jas nukirsti;

Daug reikia, oi, dar daug reikės,

Kad tik dorai gyventume...

Tokia laiko seka,

Tokia joje prasmė,

Tik tokį kelią renkamės,

Kad sužydėtų netgi nuskinta gėlė,

Išsprogtų beržo pumpuras,

Pavasarį nulaužtas.

Tu – jaunas

Ryto daigas.

Ona Baliukienė