Saulutės spindulį turiu

Mūsų miškų berželis – turtingiausias, –

Kiek smulkių lapų,

Kiek mažų vaikų,

Nubyra jie palaukėse

Ir prie kelių, vingiuotų ir plačių...

Kaip kvepia jis pavasario sulaukęs

Ir girdo mus savo krauju...

Ar gali būti žemėje

Daugiau tokių aukų?

Kur vėjas nupučia, ten ir auga,

Net smėlyje, viduryje kapų,

Balta skara per žiemą apsigaubęs

Aplimpa dinderiuojančiu šerkšnu...

Pirmas sutinka rudenį ir apsidžiaugia,

Kad šitiek daug aplink mažų beržų,

Netgi ant stogo auga,

Ant samanotų akmenų...

Po lapą – mažą pinigėlį,

Išnešiotą saulėje,

Pažyra iš akių;

Nesiūlykit man aukso, –

Aš beržą prie savęs glaudžiu...

Jis – turtingiausias iš visų,

Saulutės spindulį turiu.