Sielos veidrodis

72 gimtadienis

Matai, kaip slysta

Vandens paviršiumi,

Lyg veidrodžio stiklu

Tylią minutę gulbės,

Palydi jas tik debesys

Ir mėlynas dangus,

Kuris nudažo baltas plunksnas

Ir būna paukštis

Į melsvą erdvę panašus...

Semiu gimtinės tylą

Ir pamatuoju aukštį,

Aukščiau savo akių...

Oi, koks verpetuose

Vanduo skaidrus,

Kaip vaiko juokas tyras,

Kai vejasi ūgiu tėvus,

Taip krykštauja ir pypsi

Dar mažytės gulbės,

Tik siela jau panašios

Į suaugusius...

Turiu tik vieną plunksną,

Su ja atsiremiu į žemę

Ir vandenį geriu,

Palaistau debesį,–

Jis toks į paukštį panašus...

Vieni užauga, o kiti pasensta,

Bet ši kaita rami,

Pasaulis nuostabus.