Artėja metas – mesti plunksną

Artėja metas,

Kada reikės skristi

Ir krenta gulbių plunksnos –

Ilgos, baltos –

Reikės jas greitai atauginti,

Kol medžių lapai šlama

Uždengdami kelius...

Tuojau nukris – tik vienas mėnuo

Ir lieka plikas išdidus liemuo,

Jį apkabina vėjas,

Kedena savo šaltais pirštais

Pakylančius paukščius,

Kurie apskrenda savo vaikų vietą,

Palieka žiemai

Židinius jaukius...

Pakeliu nuo pakrantės,

Lyg nuo švento slenksčio,

Plunksnas išsimėčiusias

Ir iškeliu savo sparnus;

Taip pasitinku rudenį kiekvieną,

Nuo tako šluoju kitusius lapus...

Atėjo metas mesti plunksną,

Bet dar pakelsiu paskutinę, –

Koks gražus ruduo...