Mylimas paveikslas

Mylėk mane,

Kaip aš savo vyrą mylėjau, –

Nuo pat vaikystės

Buvome taip artimi,

Kad neužstojo akių saulės girios,

Nes buvo žemės takas,

Kaip dangaus šviesus,

Tik pas tave...

Mylėk mane,

Kaip pasakoje fėją,

Kalbėk maldas ir naktimis,

Vakarę palydėjęs

Tu atsibusi rytmety

Ir žiedais nubarstytas kelias

Atves svajonę į dangaus erdves,

Kur visi būsime vienodai artimi, –

Rasos lašeliai – žvaigždės,

Meilės atmintis...

Mylėk mane,

Žemės paveikslas ir danguje

Atsispindės.