Pradinukė
Tada
dar nefotografavau, todėl ir šie prisiminimai bus be nuotraukų. O
vaizdai – tokie ryškūs, kad galėčiau nutapyti visą seriją
paveikslų...
Pokaris. Broliai vasarą parsinešdavo gilzių iš krūmų,
tyrinėdavo, nes kitokių žaislų nebuvo. Rudenį visi susiruošėme
į mokyklą. Man pradinė mokykla buvo arčiau, už kokių dviejų
kilometrų, o jie ėjo pėsti į Debeikius – tiesiu keliu gal
penki, – dabar jau ir to keliuko seniai nebėra, užartas, o buvo
pagrindinis kelias, žmonių nužvyruotas ir taisomas nuo senų
laikų. Niekada neisiu jau tuo keliu, kuriuo ėjau vaikystėje...
Tiesaus
kelio į mokyklą ir man nebuvo, o aplinkui būtų buvę ir trys,
todėl sesuo pirmą kartą nuvedė, o grįžau su kaimynėmis
tiesiai, per kalniukus.
Nuo
to laiko kalniukai atrodo kaip duonos kepalai, nes įdėdavo pietums
duonos su sviestu. Kai karšta diena, jis ištirpdavo ir
susigerdavo...Kandi ir jauti namų kvapą.
Pamokos ir pertraukos būdavo mokytojos valioje, – nereikėjo
skambučių, paleisdavo namo irgi ne vienodu laiku.
Rugsėjį dar būdavo šviesu, bet paskui – naktį pėdini į
mokyklą, naktį ir sugrįžti. Neužpuolė joks šuo, gal būdavo
pririšti ar mane visi pažino. Ir dabar šunų nebijau, tik kvailas
ir pasiutęs puola...
Niekas ir namuose manęs netikrino, ką mokausi, kas užduota, bet
stengiausi – broliai juoktųsi, jei ko nežinočiau.
Žiemą
vis tiek bėgdavau per tuos pačius kalnelius. Sniegas susiguli ir
susidaro pluta. Taikydavau, kur kalnelis, bet kur kalnelis, ten ir
slėnis, – nieko gyvenime nepasirinksi...
Nebuvo
atskiro stalo – vienintelis aslos viduryje, kai pavalgome
vakarienę, sėdame pamokų ruošti. Rašalą pasidarydavome iš
cheminio pieštuko šerdies, spalvas irgi mokėdavome iš morkų,
burokėlių pasidaryti. Piešdavau ir su kreidiniais akmenukais, ten
visokių spalvų galima nusigrandyti: geltonų, net žalių – tik
vasarą netingėk upelyje prisirinkti. Patepei sviestu, kuris tinka
ant duonos ir prilimpa. Prilimpa, kaip vaikystės atmintis...
Bėgu
rytais per pusnis, spinduliuoja, žėri akyse, o paskui kojas taip
užgelia, kad nebežinai, ar tie blyksniai atsivijo ir į klasę. Kol
nusiramini, mokytoja jau kitą klausimą užduoda, o pirmojo
negirdėjau...Daug praleistų klausimų lieka iki šiol neatsakytų,
kodėl žmonės tebekariauja, o vaikams visko trūksta...
Daug
praleistų pamokų, nes dažnai susirgdavau: pūlinė angina, šlapimo
pūslės uždegimai lydėjo labai ilgai. Nebuvo šiltos avalynės,
plona suknelė iš seserų sunešiotų rūbų, – Verutė
pasiūdavo. Kelnaitės irgi plonos, o kojinės sustirdavo, sniego
prisisemdavo sesers guminiai batai, tėvelio išdirbto avikailio
apsuktos kojos apšerkšnydavo, – iš geresnių gabalų siuvo
kailinius.
Kaip
galėjau kojas panešti? Gal taip užsigrūdinau, kad užaugus buvo
lengva šokti...Tik dabar apsunko.
Sunku
rašyti ir šiuos prisiminimus, bet reikia. Ukrainoje ir kitur vaikai
renka gilzes...
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą