2015 m. rugpjūčio 24 d., pirmadienis

Mano gyvenimo vaizdeliai

Pradinukė

   Tada dar nefotografavau, todėl ir šie prisiminimai bus be nuotraukų. O vaizdai – tokie ryškūs, kad galėčiau nutapyti visą seriją paveikslų...
   Pokaris. Broliai vasarą parsinešdavo gilzių iš krūmų, tyrinėdavo, nes kitokių žaislų nebuvo. Rudenį visi susiruošėme į mokyklą. Man pradinė mokykla buvo arčiau, už kokių dviejų kilometrų, o jie ėjo pėsti į Debeikius – tiesiu keliu gal penki, – dabar jau ir to keliuko seniai nebėra, užartas, o buvo pagrindinis kelias, žmonių nužvyruotas ir taisomas nuo senų laikų. Niekada neisiu jau tuo keliu, kuriuo ėjau vaikystėje...
   Tiesaus kelio į mokyklą ir man nebuvo, o aplinkui būtų buvę ir trys, todėl sesuo pirmą kartą nuvedė, o grįžau su kaimynėmis tiesiai, per kalniukus.
Nuo to laiko kalniukai atrodo kaip duonos kepalai, nes įdėdavo pietums duonos su sviestu. Kai karšta diena, jis ištirpdavo ir susigerdavo...Kandi ir jauti namų kvapą.
   Pamokos ir pertraukos būdavo mokytojos valioje, – nereikėjo skambučių, paleisdavo namo irgi ne vienodu laiku.
   Rugsėjį dar būdavo šviesu, bet paskui – naktį pėdini į mokyklą, naktį ir sugrįžti. Neužpuolė joks šuo, gal būdavo pririšti ar mane visi pažino. Ir dabar šunų nebijau, tik kvailas ir pasiutęs puola...
Niekas ir namuose manęs netikrino, ką mokausi, kas užduota, bet stengiausi – broliai juoktųsi, jei ko nežinočiau.
    Žiemą vis tiek bėgdavau per tuos pačius kalnelius. Sniegas susiguli ir susidaro pluta. Taikydavau, kur kalnelis, bet kur kalnelis, ten ir slėnis, – nieko gyvenime nepasirinksi...
    Nebuvo atskiro stalo – vienintelis aslos viduryje, kai pavalgome vakarienę, sėdame pamokų ruošti. Rašalą pasidarydavome iš cheminio pieštuko šerdies, spalvas irgi mokėdavome iš morkų, burokėlių pasidaryti. Piešdavau ir su kreidiniais akmenukais, ten visokių spalvų galima nusigrandyti: geltonų, net žalių – tik vasarą netingėk upelyje prisirinkti. Patepei sviestu, kuris tinka ant duonos ir prilimpa. Prilimpa, kaip vaikystės atmintis...
   Bėgu rytais per pusnis, spinduliuoja, žėri akyse, o paskui kojas taip užgelia, kad nebežinai, ar tie blyksniai atsivijo ir į klasę. Kol nusiramini, mokytoja jau kitą klausimą užduoda, o pirmojo negirdėjau...Daug praleistų klausimų lieka iki šiol neatsakytų, kodėl žmonės tebekariauja, o vaikams visko trūksta...
   Daug praleistų pamokų, nes dažnai susirgdavau: pūlinė angina, šlapimo pūslės uždegimai lydėjo labai ilgai. Nebuvo šiltos avalynės, plona suknelė iš seserų sunešiotų rūbų, – Verutė pasiūdavo. Kelnaitės irgi plonos, o kojinės sustirdavo, sniego prisisemdavo sesers guminiai batai, tėvelio išdirbto avikailio apsuktos kojos apšerkšnydavo, – iš geresnių gabalų siuvo kailinius.
   Kaip galėjau kojas panešti? Gal taip užsigrūdinau, kad užaugus buvo lengva šokti...Tik dabar apsunko.
   Sunku rašyti ir šiuos prisiminimus, bet reikia. Ukrainoje ir kitur vaikai renka gilzes...



                                                                                                                                      Ona Baliukienė

Komentarų nėra: