Jau
nuo pavasario
Kaupiu
jėgas,
Nuo
pirmojo žibutės žiedo
Iki
pat rudens
Randu
gyvybę besiskleidžiančią,
Vis
glostau sprogstančias šakas,
Klausausi
ir kur paukščiai gieda...
Kiekvieną
garsą paverčiu žodžiu,
Pagaunu
ir dedu į savo sielą,
Stebiuosi,
kad visi maži
Panašiai
šaukia mamą, tėvą.
Cypsi
miške ir tvenkiny
Nauja
gyvybė,
O
pievoje ir vakare
Žiogelio
smuikas nenutyla.
Kartojasi
gyvenimo simfonija
Kiekvieną
dieną,
Kas
ją išmoksta, jau atmintinai
Net
užsimerkęs gieda,
Nes
diriguoja saulė
Vienintelį
žemės orkestrą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą