Kiekvienas
žodis kalamas,
Kaip
kietas plienas,
Kada
įkaista širdyje,
Raudonai
įdega žaizdre,
Pakeliamas
iš ugnies prieš saulę
Ir
tikrinamas kovoje...
Kiekvienas
žodis nešamas,
Kaip
tautos vėliava,
Parašoma
pirma raidė,
Kuri
geriausiai mūsų ausiai tinka,
Iš
ąžuolo skobta nublunka,
Ant
lauko tik akmens
Ilgai
išlieka iškalta...
Kada
apsamanoja senieji paminklai,
Nugrandome
ir sąžinę,
Nušveičiame
plienine šluotele,
Per
šimtmetį po vieną raidę
Giliname,
keičiame
Ir
kalame kryželį viršuje...
Oi,
koks jis panašus į saulę,
Pagarbintas
senolių dainose, –
Iš
ten – mūsų dvasia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą