Ramybė
– sielos sveikata,
Žinau,
kaip motina pavargo,
Kol
mane augino,
Prisėdu
ir mąstau,
Ar
jai atsidėkojau...
Nurimsta
vėjas vakare
Ir
iki ryto dangus tyli,
Ramybė
– akyse,
Kai
praskrenda gandrai
Pro
langą į savo namus,
Aukštai
į dangų kyla.
Plaukioja
gulbės ežere,
Kol
vaikelius augina, –
Abu
pataiso kas dieną gūžtas,
Suranda
vietą ramią
Prie
žalių nendrynų.
Kai
gulbės pakelia sparnus,
Suūžia
ir be vėjo,
Ramiai
palydžiu akimis,
Nes
danguje dažnai
Ir
savo motinos akis regiu,
Kurios
dar lydi,
Kaip
lydėjusios...
Dabar
žinau iš debesų,
Per
dangų bėgančios žvaigždės,
Senolių
patirties,
Kad
jau ruduo
Ir
man atėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą