Keliai
lygiuojasi į žmones,
Prie
kiekvienos sodybos
Trumpam
sustoja,
Prie
slenksčio – kilimas gėlių,
Po
juo duobė žarijų,
Kad
neperžengtų ja blogis,
Sudegtų
keršto ugnys,
Išsisklaidytų
dūmai, kuo toliau...
Užkaista
padai per ilgą kelionę,
O
nusidėvėtos klumpės
Prieangyje
pastatomos,
Kad
džiūtų rasose išbrinkusios,
Nuo
padų nubyrėtų
Iš
svetimos žemės purvas,
Tyro
vandens dubuo
Atokaitoje
šyla, net garuoja,
Pamerkia
drabužius
Ir
nusiprausia veidą,
Rankas
ir kojas numazgoja,
Prie
savo stalo sėdasi
Tik
sąžine švaria, savi...
Takeliuose
– svečiai;
Prašyti,
negirdėti,
Lyg
atpūsti vėjo,
Barbena
durų rankeną dažnai...
Įleisiu,
kas ateina
Tik
su gėlėmis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą