Keliai
visur duobėti,
Kalneliai
ir pakalnės,
Oi,
slidžios nuokalnės
Per
smarkų lietų
Ir
posūkiai, tarsi gyvenimas,
Kurių
tu negali aplenkti...
Pasirenka
savo kelius
Ne
vienas, milijonai;
Vieni
padangę nardo,
Kiti
per vandenynus skrodžia.
Pasiseka,
iškyla,
Gėles
meta po kojomis,
Žibintai
– akys mirguliuoja,
Kada
sugrįžta gyvas
Iš
tolimos kelionės.
Per
staigūs posūkiai
Kaip
raitelį iš balno verčia,
Apie
tai juk negalvoja...
Po
daugel metų ir jų garbei
Vėliavas
nuleidžia,
Nes
lieka amžinai istorijoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą