Aš niekada tau nemeluoju

Visi daiktai motinos žemės

Paviršiuje ir gelmėse

Turi savo vardus, –

Kaip medžius šauktume,

Jei jų nepažinotume,

Kaip sektų pasakas vaikams,

Jei nežiūrėtų į žvaigždes

Močiutės, motinos?

Susėdame į Grįžulo Ratus,

Didžiuosius ir Mažuosius,

Paraginame žaibo botagu,

Per debesis važiuojame...

Kiek turime vaikų,

Tiek renkame ir jiems vardų,

O kiekvienam po debesėlį

Baltą dovanojame,

Saulutė apšviečia kraštus,

Tada jis lemtį pamatuoja...

Rausvėja – tulpė

Arba meilės rožė,

Baltas – ramunė,

Kuria buria jau maži

Ir visą puokštę skina, dovanoja...

Gegutės ašarėlės byra,

Glaudžiasi prie kojų

Bėgančiam per pievą,

Jų akyse – dangus siūbuojasi...

Visi turi vardus,

Aš nemeluoju...