Nugalėję baimę lieka

Mirtis sukausto lūpas,

Bet žodis pasilieka

Ir skelbia nebūtį

Tik laikina esme,

Po to prasiveria dangus

Ir žemei liepia

Prikelti rožę

Ir kvepėti naktimis,

Kad dienos šviesą

Visi pastebėtų

Ir atsistotų saulei

Prie šalies.

Mirtis – tik vaizdinys,

Kai kūno nebelieka...

Oi, skrenda mintys,-

Jos gyvens, iš naujo gims.