Mirtis
sukausto lūpas,
Bet žodis
pasilieka
Ir skelbia
nebūtį
Tik
laikina esme,
Po to
prasiveria dangus
Ir žemei
liepia
Prikelti
rožę
Ir kvepėti
naktimis,
Kad dienos
šviesą
Visi
pastebėtų
Ir
atsistotų saulei
Prie
šalies.
Mirtis –
tik vaizdinys,
Kai kūno
nebelieka...
Oi,
skrenda mintys,-
Jos
gyvens, iš naujo gims.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą