Aldutė ir Antanas
Nieko
ne gaila,
Kada
kelias ilgas;
Kiek
sutikau,
Tiek
pamiršau,
Išaugo
klevas,
Sulapojo
liepa,-
Ten aš
buvau,
Viską
mačiau.
Ne gaila
ošiančio pušyno,
Kur
grybavau,
Uogas
rinkau,
Pasilenkiau
prie papartyno,
Bet žiedo
neradau...
Kiek
vandens nutekėjo -
Gėlo,
gryno -
Į jį
žiūrėdama verkiau,-
Tai mano
dienos,
Mano tas
meldynas,
Nupyniau
iš jų kraičio skrynią,
Mintis
sudėjau,
Uždariau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą