Pasaulio žmonės

Marylove

Po vieną snaigę surinkau,

Vainiką tau nupyniau,

Po visą saują sėmiau,

Puokštę padariau,-

Po visą platųjį pasaulį

Mano vaikai išsiskirstę,

Todėl tiek reikia sniego

Ir kalnų, upokšnių,

Kad padalinčiau, nors po vieną,

Ir pas mane sugrįžtų,

Kai atitirps ledai.

Nešalta, kada namas

Turi stogą,

Kai šalia jo balti beržai,

Bet dar gražiau,

Kada susprogsta

Žalieji pumpurai...

Tada pasitinku pasaulio nuotaką,

Kai baltas beržas supina kasas,-

Kaip mano vartų vėriniai,-

Čia žydi jazminai.