Matau,
kada skaitau,
Žiūriu,
kas tik akiratyje,
Girdžiu,
kas dar čia pat,
Bet
greitai ir išnyksta.
Prisiliečiu
prie medžio -
Pirštai
liemeniu nuslysta
Ir samana
žalia
Toliau
bujoja, dygsta;
Ji auga
ant akmens,
Kur
nebeauga niekas...
Tada
jaučiu, kas širdyje,
Ko nematau
ir negirdžiu,
Tik aidi
paslaptis,
Kad
nepaglostysiu visų,
Kuriuos
akmuo prislėgęs...
Nueidama
šnabždu žodžius,
Aplink
apsidairau,
Kad niekas
negirdėtų,
O garsiai
pasakau,
Kad
sninga, siaučia vėtros...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą