Ne, ne
istoriją rašau,
Bandau tik
atsakyti
Į savo
klausimą:
Kodėl
gyvenimo keliai -
Tokie
vingiuoti,
Kad
eidamas vis pasiklysti?
Prie pirmo
posūkio -
Kaip
kregždės lizdas,
Tėvų
nulipdytas,
O kas buvo
anksčiau,
Tik
pasakojimuose slypi.
Prie antro
posūkio – jaunystė;
Vėl
šlapios kojos
Ir per
polaidį paslysta,
Vis būdavo
kažkas,
Kas tvarkė
ir įsakinėjo,
Tik ne iš
dangaus,
Ką turiu
daryti.
Mažas
žmogus,- kaip sakė
Ano
šimtmečio kūrėjai,
Dabar
galiu pati sakyti.
Tiktai
senatvėje
Per žilą
galvą mintis švistelėja...
Kodėl
gyvenimo
Ir
paskutinis vingis
Toks
blankus,
Kaip
paskutinis sniegas,
Vis
patižęs?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą