Esu undinė iš Rubikių
Ežero tamsių gelmių
Ir nuotaka gražuolio Strėlupio,
Kurio dugne mažyčiai akmenėliai
Ritasi,atrodo,vis po du
Ir laikosi už rankų susiėmę.
Su juo tiesia vaga einu -
Prieš saulę sirpsta jo pakrantėse
Raudonos žemuogėlės,
Aukštaitiška tarme dainuojame abu,
Mums pritaria paukštelių trelės.
Esu žmona prie Elmiškio daubų
Kalnelio sidabrinio -
Iš ten ir dainos
Moterų senų, tėvų,
Vaikų, kurie dar nėra gimę...
Svarbiausia-MOTERIS,
Kuri privalo tęsti giminę.
Dabar jau ačiū Žemei,
Kad motina esu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą