Daug
sykių eidamas
Vis
tais pačiais takais
Jauti
ir savo pėdas,
Tarsi
vakar įspaustas,
Girdi
čia pat ir vėją,
Paukščio
balsą…
Tylu
šiandien miške,
Lazdynai
svarina į žemę
Geltonus
skambalus,
Jie
juda vos palietus,
Atliepia
žingsnių aidą.
Ima
svaigti galvą
Bežiūrint
į pušų viršūnes,
Koks
žalias miško aukštis…
Šunelį
vedasi šeima,
Vaikas
nuskina šakelę,
Kiek
panešęs numeta, –
Tokie
visi maži atsainūs...
Kai
eis po dešimt metų,
Glostys
lazdyno pumpurus
Ir
palinkės jiems laimės,
Prinokusius,
Pabirusius
išgliaudys…
Tiktai
senatvėje
Atsiveria
ir sielos langas,
Kiekvienas
medis kalba,
Nors
pėdos – vangios,
Gilesnės
ir už dangų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą