2020 m. vasario 24 d., pirmadienis

Prie medelio





Medelis semiasi sau gyvasties
Iš juodos miško žemės,
Kvėpuoja per lapus ir žievę,
Girdi atodūsius,
Kai mišką kerta,
Laužia šaką žalią,
Net ir supuvęs grybą kelia
Ir savo šaknimis apgaubia
Mėlyną žibutę, samaną…
Dažnai mes žiūrime į dangų
Ir ieškome dievybės kosmose,
O visuma – medelyje,
Jisai – visai toks pat, kaip tu
Ir aš…
Paklauskime medelį,
Kiek šįmet metų,
Kiek nužydėjo jau po juo žiedelių
Ir kiek pavasarių visi sulauks…
„Kol nenulauš.’’



Komentarų nėra: