Medelis
semiasi sau gyvasties
Iš
juodos miško žemės,
Kvėpuoja
per lapus ir žievę,
Girdi
atodūsius,
Kai
mišką kerta,
Laužia
šaką žalią,
Net
ir supuvęs grybą kelia
Ir
savo šaknimis apgaubia
Mėlyną
žibutę, samaną…
Dažnai
mes žiūrime į dangų
Ir
ieškome dievybės kosmose,
O
visuma – medelyje,
Jisai
– visai toks pat, kaip tu
Ir
aš…
Paklauskime
medelį,
Kiek
šįmet metų,
Kiek
nužydėjo jau po juo žiedelių
Ir
kiek pavasarių visi sulauks…
„Kol
nenulauš.’’
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą