Vasario staigmena

Žiema – be sniego,

Kaip dangus – be saulės,

O toks vasaris – dar ne vasara

Ir ne pavasario pradžia, –

Naktį paspaudžia šaltis,

Apdengia balutes,

Žaliuoja ir papartis,

Pirmieji raudonuoja grybai,

Žibutė, radus kelią,

Į aukštį kelia akeles…

Ant medžių – ryškios kerpės,

Kiškio pėdos likusiam sniege,

O medyje varnėnas

Šiandien pasisveikino,

Drevių – tiek daug senam miške,

Kad ir nereikia inkilo, –

Čiulbėk, kol dar vaikų nėra…

Prisiminiau Antaną Baranauską,

Puntuko akmens legendą,

Norėjau prisiglaudusi prie ąžuolo,

Padeklamuoti jo eiles,

Užkopus ant Žvėryno kalno,

Pasiųsti laimės žiburį

Jonui Biliūnui,

Tarytum ką tik susitikome,

Nebuvom išsiskyrę niekada…

Miškai – ant kalno,

O pakalnėje – bala,

Tokia mūsų lietuviška dalia.