Muzika
ir muzikavimas
Vaikystė
– scena, nuo kurios matai, kaip pateka ir nusileidžia saulė,
plaukia juodi ir balti debesys...Parbėgi į trobą ir išgirsti
mamos ratelio ūžesį, staklių pakojų trinksėjimą – tikras
orkestras, kurio nebuvau dar mačiusi ir girdėjusi. Natos – medžių
lapų virpantis judesys, užrašytas pačioje prigimtyje. Vakare
ateina iš darbų seserys ir broliai ir uždainuoja – be jokių
gaidų ir instrumentų, bet prigęsta žibalinė lempa ir striksi ant
grublėtos, menkai kreida dažytos molinės sienos liepsnelių
atspindžiai. Motina verpia toliau, tėtis suka pančius ir pritaria…
Kai
eidavau paryčiais į mokyklą už 3 km nuo namų, sniegas grojo po
kojomis ir kūrė nepakartojamą melodiją. Mokytoja niekada nei
grojo, nei dainavo, turėjo savų rūpesčių per akis.
Septynmetė
mokykla buvo dar toliau, bet ten jau buvo keli mokytojai, o muzikos
mokytojas mokėjo groti akordeonu ir buvo mums ypatingai geras ir
atidus: po pamokų mus mokė šokti, dainuoti, o jis pritardavo.
Gribulis – iki šiol prisimenu jį, grojantį ir besišypsantį,
nes grodavo, kol visi išgriūdavome. Mokinių buvo nedaug, visi ir
visų tėvus pažinojome, bet mokykla buvo kultūros centras.
Vaidinome, šokome ir pasirodėme visiems, kas ateidavo pasižiūrėti.
Man
mokytoja davė mokytojos rolę, nebuvo kada repetuoti, nes žiemos
diena trumpa ir reikėjo pėdinti namo per pusnis, vėl klausytis
girgždančio sniego muzikos, pasitrini šąlančią nosį, nubrauki
nuo antakių šerkšną...Namuose už krosnies garsiai sau skaičiau
duotą tekstą, o kiti dainavo…
Po
dviejų bendrų repeticijų – pasirodymas. Mokytoja davė
paskutinius nurodymus, kaip elgtis, kad mokiniai, bėgdami į suolus
manęs, mokytojos, nenugriautų...Bet kur tau...Nė nepajutau, kaip
atsidūriau kampe, o mano bendraamžiai ramiai sau vienas kitą
kumščiavo – tikras gyvenimas, o ne vaidinimas.
Muzikos
pamoka, o aš groti neturiu su kuo ir natų nė vienas nematęs, tik
visi žinojo, kaip virpa beržo ir drebulės lapai...Dabar taip
virpėjau visa, ne tik mano lūpos...Ką dainavau, ką jie –
neprisimenu, o gal šokas buvo toks stiprus, kad iki šiol
neatsipeikėju ir negaliu skaityti, ką parašiusi, nors ausyse
skamba ir skamba melodijos…
Dėkoju
lietuvių kalbos mokytojai, kuri paskatino rašyti toliau, kai jai
parodžiau prirašytus sąsiuvinius eilių, pagal padainuotas šeimoje
pokario ir liaudies dainas. Taip ir pati parašiau pirmą scenarijų,
rašau iki šiol ekspromtu, niūniuoju, nes prakalbėjau savo balsą
per viso gyvenimo pamokas ir dainuodama su mokiniais.
Nematau
atskirties, kur yra mokytojas, kur mokinys, kur profesionali scena,
kur mėgėjų teatras, – visi mes augame didžiulėje gyvenimo
scenoje, turime roles…
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą