Nuskabo
šaltis rudenį lapus,
Bet
lieka pumpurai
Ir
saulė vėl juos kelia,
Prie
žalsvų lapų
Skleidžiasi
gležni žiedeliai, –
Atšils
miške ir šaknys,
Sveikinsis
su dangumi,
O
jame – skaisčioji mūsų saulė,
Šiluma
ir meilė…
Einame
takais,
Bijodami
užminti vabalą,
Nulaužti
pumpuro šakelę,
Kaip
tada žydėtų miškas,
Kas
kvepėtų šį pavasarį?
Iš
beržo, klevo
Pasipila
lašai,
O
sulą visi geriame, –
Kiekvienas
turi paskirtį,
Kas
yra bloga
Ir
kas gera…
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą