Mano gyvenimo istorija

Akvariumas

Kaip gimsta žuvelės? Taip, kaip ir mes, – nuo dangaus valios, iš žemės pašaukimo, kad pratęstų gyvenimą. Mes jomis grožimės, dideles valgome net negalvodami, patys būdami sotūs, kad jų gyvenimus valdome, nes esame šiuo momentu stipresni.

Stebėjau, kaip mažame akvariume pradėjo plaukioti gyvavedžių gupijų mažyliai, kaip jie slapstėsi tarp žolių, kad kas nesugautų ir nesuėstų. Gyvenimas – tai paskutinis siūlas su šiuo pasauliu…

Paskui nusipirkau ir kitą akvariumą, ėmiau dauginti žuveles, kurios vėliau išgelbėjo mano šeimą nuo bado. Gal tai ir buvo likimo praregėjimas tą kartą, kai pamačiau baimę dėl gyvybės mažame kūne.

Dabar stebiu sūnaus namuose didžiulį akvariumą ir vėl sudreba širdis, kad nenutrūktų gyvybė, nes žuvelių vis mažyn ir mažyn – trumpas ir taip jų gyvenimas, o ir mūsų…

Neršė ir skaliariniai, deda ant lapų ikrus, kad ir mato, kaip kitos žuvelės juos ryja; vaiko, kiek turi jėgų, bet nespėja ir giminė po kelių nerštų baigiasi, o patys miršta. Nežinau, ar jie protauja, o kaip tyrinėtojai rašo, tai tik instinktas – gyventi…

Supratau, kad reikia gelbėti, nuskyniau lapą su ikrais, įdėjau į penkių litrų stiklainį, oro srovę pajungiau ir stebėjau – saugūs būsimieji vaikai. Ryte atsikėliau ir tikrinu – tuščias lapas ir nieko nesimato, kur dingo mažyliai, nes tokie maži, kad be lūpos ir nepastebėjau. Pasiskaičiau, kad taip ir turi būti, mažam, tarsi iš vienos ląstelės pradėtam, daug vietos nereikia. Pamerkiau banano žievę iš balos vandens pasėmusi ir ten atsirado gyvybė – pirmas vos vos matomas jų maistas. Sujudo mažyliai ir pamačiau pirmą jų gyvenimo dieną, visas akvariumo vanduo sumišai krutėjo. Koks buvo džiaugsmas! Juk ir mes nežinome savo pradžios, kol suvokiame pagrindinių taisyklių: „Nežudyk’’.

Kol žuvelės užauga, praeina trys ilgi mėnesiai, mūsų gyvenime jie atrodo – toks trumpas laikas…

„Nežudyk’’ turi ir daugiau prasmių: vilties, neužtverk kitam kelio į svajonę…Per tą laiką, kol jos auga, tiek daug aplanko minčių, kad galėtum parašyti kelis romanus.

Vėliau pradeda maitintis mažytėmis kirmėlėmis, kurios dauginasi avižiniuose miltuose. Uždengi stiklu ir matai, kaip jos, trūkstant orui, lipa ant stiklo, nenujausdamos, kad nugrandysiu ir atiduosiu žuvelių mažyliams. Visa gyvybė – vienų ir kitų maistas, o žmonės dažnai vieni kitus naikina ir kardu, ir žodžiu…

Paskui su samteliu gaudau vandens blusas, dafnijas, dumble - uodų lervų, permatomų koretrų, kitokių uodų lervų – viskas, kad gyventų kiti. Trys mėnesiai sunkaus ir kruopštaus darbo, kad akvariume neatsirastų ligų, dezinfekuoji druska ir keiti vandenį, kad šis nusistovėtų, turi kelis stiklainius. Žuvys, kaip ir mes, turi daugybę ligų, kurios persekioja visus gyvenimo metus. Gerai, kad jos neturi prietarų, pavydo ir kitų, tik žmonėms būdingų, ydų...

Kai pasenstame, patys paliekame šį pasaulį – akvariumą.

Ona Baliukienė