Karininkų ramovėje
Šventinė
savaitė greitai bėga,
Sužiūrame
po jos į kasdienybę,
Gyvename
vis laukimu,
Kad
kitą dieną būt šviesu…
Jauni
– maksimalistai,
Jie
bėga ir išbando silpną ledą,
Juos
gali tik seni suprasti,
Kurie seniai gyvenimą išbandė,
Kad
per užšalusią balutę
Reik
eiti taip atsargiai,
Nes
gali įlūžti...
O
jauni skuba,
Rytojus
jiems paklūsta.
– Atsarga
gėdos nedaro, –
Suburba
senutė…
Kodėl
taip niūrios spalvos
Lipantiems
ant ledo,
Posmeliuose
– šiukšliadėžės,
Senolis
kažką iš ten sau renkasi,
Jam
netgi varnos padeda?
Poetas ir vertėjas Aistis Žekevičius
Man
po ledu vis tvinksi versmės
Ir
žaidžia, žaižaruoja saulė,
Prisimenu
sušildytas balas,
Per
kurias perbridau…
Kad
pėdos būtų lengvos,
Mums
nuolat reikalingos šventės.
Vilniaus mokytojų namų choras
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą