Kam
tu, vėjeli,
Užpūtei
man ugnį,
Kuri
ruseno
Nuo
labai seniai,
Kai
mama krosnį kūrė
Ir
žarijas sužėrė priekrosnyje,
Kad
sušiltų namai?
Prisimenu,
buvau maža,
Parausdavo
delnai ,
O
pagranduką kandau
Dar
nežinodama, kas yra pūga,
Tik
ant kablio prieš krosnį
Mačiau,
kaip džiuvo
Tėtės
kailiniai...
Vėjeli,
kam dabar mano akis
Sudrėkinai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą