Senatvė
Prisiminiau jau seną
pasakojimą iš savo giminės. Svetimų girdėjau ir daugiau, bet
nepasitikrinusi nerašau.
Mano senelis vedė
antrą žmoną, nes pirmoji mirė po ilgos ligos, paauginusi du
sūnus. Reikėjo troboje moters, o ir jis pats dar jautėsi nesenas,
nors buvo jau šešiasdešimtis. Nusižiūrėjo labai pamaldžią
gretimo kaimo merginą, kuri buvo labai dora ir sirpusi, kaip uoga.
Metuose daug nepasirinksi, nes sulaukė ir trisdešimt trejų, o
piršliai kitur suko. Ištekėjo gal ne iš meilės, o jau tikrai
reikėjo, kad senmerge nevadintų, savo gūžtą suktų...
Pasikeitė ne tik
pavardė, bet ir žmonių akyse tapo, kaip ir visos. Pabaigė auginti
jo vaikus ir savų susilaukė. Gimė pamečiui dukra ir trys sūnūs.
Atrodo, buvo darni šeima, bet jai reikėjo kažko daugiau.
Ištrūkdavo nuo
darbų ir rūpesčių į atlaidus, pėsčia ėjo iš Skiemonių
miestelio kasmet į Vilnių, prie Aušros vartų pasimelsti, į
Šiluvos Atlaidus, - ir vis pėsčia. Užtrukdavo kelionėse, bet
vyras nieko nesakė, pats tvarkydavosi namuose.
Gal Dievas
pagailėjo, nes mirė aštuoniasdešimties, todėl ir dabar šį
žmogaus amžių jaučiu, kaip gilią senatvę. Tėvelis grįžo iš
armijos ir neberado, net jo nepalaimino mirdamas. Nesisekė ir
vaikams – Pirmasis Pasaulinis karas, nelaisvėje dėdė pas
vokiečius, teta – Rusijoje su mažais vaikais. Grįžo pasiligoję,
praradę šeimas.
Dieve, duok jiems
ramybę nors danguje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą