Prieš rugsėjį

Lankau dažnai

Senus takus,

Kur vaikščiota,

Gyventa ir mylėta,

Kai ką ištrynė atmintis,

Dar viena patirtis,

Žiauri mirtis,

Tarsi audra šakas nulaužė

Ir toli išmėtė...

Ten voverės lukštena

Pušies senus kankorėžius,

Jie krenta, lyg raketos,

Paliečia grūdas žemę

Ir dygsta čia nauja pušis,

Laisva, nepalytėta.