Praregėjimai

Aš – sena,

Kaip sodo obelis,

Pavasarį baltai pražydusi,

Auginu derlių jau vaikams,

Kurie dar pamena vaikystę,

Leidžiu vaikaičius į mokyklą,

Kaip riešutus brandinu,

Kad atiduočiau žiemą voveraitei,

O ji – savo vaikams,

Kad vėl sotus pavasaris sugrįžtų...

Piešiu rankas, matau akis,

Jos – mūsų ateitis,

Kai nepakils,

Į dangų reikės grįžti.