Mano gyvenimo vaizdeliai

Eilėraščių kelias

Rašiau mintyse, kol dar nemokėjau rašyti pasiklausydama, apie ką dainuoja seserys, ką maldoje vis kartoja mama, ką pasakoja tėvelis. Dažniausiai buvo graudžios tos istorijos, bet kaip ir lietus, nuplaudavo sielą.

Pradinėse klasėse jau paskyriau savo rašiniams vieną sąsiuvinį ir rašydavau. Per atostogas ganydama žąsiukus, prižiūrėdama arklius, kai jie būdavo ramūs, stebėjau dangų, žemės padarus ir kūriau, dažniausiai irgi dainų motyvais, eiliuotai.

Vėliau ėmiausi ir pjesės, kitų žanrų. Vertintoja buvo lietuvių kalbos mokytoja, kuri skatino rašyti.

Baigusi vidurinę svajojau būti teisininke, nes mačiau daug neteisybės aplinkui, ištremtų žmonių tuščias trobas, invalidą kaimyną Joną Pavilonį, kuris buvo puikus dainininkas, bet prarado kare klausą ir netgi kalbą – iš naujo mokėsi kalbėti ir neteisingai vadindavo daiktus. Nebėra jo gyvo, bet ir iki šiol negaliu su tuo susitaikyti.

Pagaliau įstojau į VVPI ir studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, bet neapleido mintis, kad reikia ne tik pačiai rašyti, bet skatinti ir kitus. Pasėtas grūdas juk visada išdygsta, kai yra tam sąlygos. Daug neišliko, nes rašydavau ir nieko nerinkdavau į vieną knygą. O rašydavau ir pamokoms besiruošdama, diktantus mokiniams, kad atitiktų išdėstytą medžiagą, įtvirtintų taisykles.

Tik po daugel metų, kai užaugo vaikai, pastebėjo mano kūrybą sūnus Pranas ir nustebo, kodėl mamos darbas ir jausmai nėra žinomi. Tik jo dėka esu tuo, kuo esu, nes atidavė savo kompiuterį, fotoaparatą, surinko biografiją, parodė paskyrą Blogs.

Pasėtas grūdas išdygo.

Ona Baliukienė